Vairavimo instruktorių kasdienybė kupina įvairių potyrių. Vieni – keliantys nuostabą ir šypseną, kiti – stresą, o treti tampa gyvenimiškomis istorijomis, iš kurių galima pasimokyti ne vienam žmogui, nebūtinai vairuojančiam.
LRT.lt pakalbino kelis vairavimo mokytojus, kurie pasidalijo įsimintiniausiais nutikimais ir istorijomis dirbant šį darbą. Istorijos, kurias jie papasakojo, puikiai iliustruoja, kad šis darbas nėra tik mėginimas teorines žinias pritaikyti praktiškai. Tai istorijos, kurios įrodo, kad vairavimas yra daugiau nei tik teisingas automobilio valdymas.
Rezultatų galima pasiekti ir sunkiu darbu
Vairavimo mokyklos „Dorkanas“ saugaus vairavimo mokytojas Darius Kanapinskas pasakoja, kad apie įvairiausius jo praktikoje įvykusius nutikimus būtų galima kalbėti ne vieną valandą. Tačiau kaip vieną įsimintiniausių istorijų jis pasakoja apie labai atkaklią vairuotoją.
„Viena įsimintiniausių situacijų buvo prieš maždaug 10 metų. Viena vyresnio amžiaus moteris atėjo pas mane su neigiama mokymosi patirtimi, bet labai norėjo išmokti vairuoti. Sekėsi mums labai sunkiai ir buvau praradęs viltį, tačiau galiausiai pasiekėme tikslą.
Po viso to ji man parodė savo užrašus, kurie buvo kaip dienoraštis. Aš šiek tiek ir juokiausi, ir buvau nustebęs, kad tuos maršrutus, kuriuos mes važiuodavome, ji nueidavo pėsčiomis ir stebėdavo, kas ir kaip vyksta.
Iki šios dienos aš savo mokiniams pasakoju šią istoriją kaip puikų pavyzdį, kai žmogus labai nori ir galiausiai pasiekia savo tikslą“, – su šypsena, bet tuo pačiu ir labai rimtai, LRT.lt pasakoja D. Kanapinskas.
Jis taip pat dalijasi patirtimi, kaip kartais, juokaudamas, mokinius pastato į tokią situaciją, kai reikia pradėti galvoti savarankiškai ir nesikliauti vien tik mokytoju.
„Gan dažnas atvejis, kai stengiuosi su mokiniais pajuokauti jų neįžeisdamas. Kartais nutinka tokia situacija, kad „pameta“ pavarą, nežino, kurią reikia įjungti. Ir turėjau vieną tokį atvejį, kai mokinys paklausė, kurią pavarą dabar man reikėtų jungti. Pasakiau, kad aštuntą.
Tuomet įvyko šioks toks suklusimas ir po akimirkos man atsakė, kad čia tokios nėra. To, žinoma, nereikia priimti kaip pasišaipymo, bet tai noras suteikti žmogui daugiau savarankiškumo, o taip pajuokaudamas mėginu mokymosi naštą perkelti labiau ant mokinio pečių“, – dėsto D. Kanapinskas.
Net ir mokydami turi išlikti žmogiški
Kad dėl savo mokinių galima imtis ir itin netradicinių sprendimų, įrodo Olgos Židovlenkovos pasakojimas. Vairavimo mokytoja ėmėsi veiksmų, kurie padėjo, kad jos mokinė pasiektų savo tikslą pačiu laiku.
„Buvo tokia situacija, kad prieš egzaminą mokinė norėjo papildomai pasimokyti vairuoti ir po to turėjome nuvažiuoti iki „Regitros“. Bet mes įstrigome spūstyje ir labai lėtai judėjome. Problema buvo Lazdynuose esančiame nedideliame žiede prie greitojo maisto restorano.
Aš supratau, kad jei mes ir toliau taip judėsime, nespėsime į egzaminą. Todėl išlipau iš automobilio ir pradėjau reguliuoti eismą, kad srautas pradėtų judėti, o tuo pačiu ir mes. Kai grįžau į automobilį, pradėjome važiuoti ir prie „Regitros“ buvome reikiamu metu“, – apie netradicinę patirtį LRT.lt pasakoja O. Židovlenkova.
Kad vairuojant būtina stebėti aplinką, įrodo kitas mokytojos prisiminimas. Netradicinėje situacijoje buvo priimtas sprendimas padėti į nepavydėtiną situaciją pakliuvusiam gyvūnui.
„Kartą su mokine važiavome Savanorių prospektu ir pamatėme, kad gatvėje šliaužia kažkas mažo ir neryškaus. Sustojome ir pamatėme, kad ten yra partrenktas kačiukas. Mes jį paėmėme ir nuvežėme į veterinarijos kliniką.
Susidėjome pinigėlių gydymui ir maistui, tačiau iš pradžių mums pasakė, kad kačiukas čia likti negalės, todėl turėsime jį pasiimti pačios arba kažką sugalvoti. Tačiau taip nutiko, kad gydymo įstaigai kačiukas patiko taip labai, kad jį pasiliko sau“, – laimingai pasibaigusią istoriją prisimena O. Židovlenkova.
Instruktorius turi būti pasiruošęs viskam
Mokomajame automobilyje instruktorius nėra tik keleivis. Jis turi analizuoti mokinio daromus veiksmus, patarti jam ir padėti. Tačiau kartais nutinka tokių situacijų, kad mokinį tenka pavaduoti net perimant iš jo vairą. Taip yra nutikę vairavimo mokyklos „Autologija“ direktoriui.
„Važiavome su mokine vieną vasarą. Kadangi buvo šilta, važiavome su pravirais automobilio langais ir į automobilio vidų įskrido vapsva. Todėl tiesiog važiuodama mokinė paleido vairą abiem rankomis ir pradėjo vapsvą vaikyti.
Viskas baigėsi gerai, nes instruktoriaus darbas yra užtikrinti visapusišką saugumą ir kartais tokiose situacijose tenka perimti automobilio valdymą. Po to, žinoma, jau paaiškini, kuo viskas gali pasibaigti“, – prisiminimu dalijasi K. Povilaitis.
Panašu, kad vairą paleidžiantys mokiniai jam ne naujiena. Be to, kaip teigia vairavimo mokytojas, norint vairuoti saugiai, atsakingai reikia rinktis net ir aprangą.
„Buvo dar viena panaši situacija su vairu. Taip pat vasaros metu. Mergina į vairavimo pamoką atvyko su suknute. Išvažiuojant iš kiemo vairas buvo visiškai susuktas į dešinę pusę ir jai pasirodė, kad suknutė atsidūrė lyg ir per aukštai.
Todėl ji abiem rankom paleido vairą ir pradėjo taisytis suknutę, tuo pačiu akseleratoriaus pedalą nuspaudė iki galo. Nedaug trūko iki medžio. Galėjome pataikyti. Todėl kartais nutinka tokių sunkiai nuspėjamų dalykų, ir turi būti viskam pasiruošęs“, – LRT.lt pasakoja K. Povilaitis.
Galiausiai, buvo ir tokia situacija, kuri privertė sunerimti ne juokais. Nejuokingos buvo ir išvados po nutikimo, tačiau svarbiausia, kad viskas baigėsi gerai.
„Važiuojant Vilniaus senamiestyje, siaurame pravažiavime, reikėjo prasilenkti su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu. Iš abiejų gatvės pusių taip pat stovėjo automobiliai. Dažniausiai stengiesi nesikišti į automobilio valdymą, kad pats žmogus suprastų, ką jis daro.
Toje situacijoje sėdėjau kaip ant adatų ir laikiausi iš paskutiniųjų, kad negriebčiau už vairo, nes atstumas tarp veidrodėlių buvo po ne pilną sprindį. Po to aš paklausiau, ar važiuoti buvo nebaisu? Sako: ne, aš užsimerkiau. Po to teko išaiškinti, kaip reikėtų elgtis ir kokia vis gi atsakomybė tenka vairuotojui“, – išgąstį sukėlusį įvykį prisimena K. Povilaitis.
Lrt.lt
